Osteopatija

„„Energija yra reali substancija, slypinti už materijos ir formų.“
Randolph Stone

Kas yra osteopatija?

Osteopatija – tai manualinis metodas, skirtas diagnozuoti ir gydyti ribotą jungiamojo audinio slydimo paviršių judėjimą ir audinių įtampą visame kūne, susijusią su ligų atsiradimu.

Andrew Taylor Still sukūrė osteopatiją kaip visapusišką (natūralų) gydymo mokslą. Jis manė, kad tikroji gydomoji galia slypi pačiame žmoguje, ir naudojo mechanines jėgas, taip pat intelektines bei dvasines priemones, kad išgydytų žmogų, sergantį visomis ligomis, išskyrus visų rūšių vaistus. Svarbiausias buvo gyvybinės jėgos principas. Diagnostikos ir gydymo priemonės buvo nukreiptos į mechanines kliūtis, trukdančias šiai gyvybinei jėgai tekėti, kurių kilmė buvo siejama tiek su mechaninėmis traumomis, tiek su stresą keliančiais įpročiais ar požiūriu į gyvenimą. Į kūną ir žmogų buvo žiūrima kaip į absoliučią adaptacinę-kompensacinę sistemą, kurioje bet kokios formos patologija buvo laikoma prisitaikymu prie atitinkamų esamų aplinkos veiksnių (ląstelės, audinių, organų, organų sistemų ir žmogaus). Todėl buvo suprantama, kad holistinis gyvybinių jėgų sutrikimų gydymas turėtų vesti prie ląstelės aplinkos veiksnių pagerinimo, kuris vėliau normalizuotų jos biochemiją. Taigi liga buvo ne diagnostinis ar terapinis tikslas, o sveikatos atkūrimas, atkuriant gyvybines jėgas ir taip atkuriant integraciją į didesnę visumą (nuo ląstelės aplinkos iki sociokultūrinės žmogaus aplinkos) – į ligos gydymą. Nesėkmingas gydymas buvo grindžiamas nepakankamu gebėjimu atpažinti ir gydyti gyvybinėms jėgoms trukdančias kliūtis. Still’o nuomone, osteopatai turėtų pasitikėti šiuo požiūriu arba filosofija ir jos mechanizmais visa apimtimi.

Kaip veikia osteopatinis gydymas?

Diagnostikos ir gydymo priemonės naudojamos siekiant nustatyti ir gydyti viso kūno (įskaitant nervus ir kraujagysles) jungiamojo audinio slystančiųjų paviršių judrumo pokyčius, taip pat audinių įtempimo pokyčius, pasireiškiančius hiper ir hipomobilumu bei hiper ir hipotenzija. Terapinis tikslas – atkurti homeostazę (savireguliacijos mechanizmus). Dėl pagerėjusio judrumo optimizuojama inervacija ir kraujotaka. Tai skatina natūralias organizmo regeneracijos ir atstatymo galimybes.

Nėra tipinių osteopatinio gydymo indikacijų ligų ar simptomų prasme. Indikacijos grindžiamos paciento simptomų, osteopatinės diagnozės rezultato ir sudaryto gydymo plano santykiu. Osteopatijoje negydomos jokios ligos, o gydomas ligonis (žmogus), atsižvelgiant į kontraindikacijas.

Metodas grindžiamas trimis principais:

  • Žmogus yra tobulai harmoningai prisitaikiusi būtybė.
  • Forma ir funkcija priklauso viena nuo kitos ir yra susijusios judesiais.
  • Sistema (organizmas) turi savireguliacijos mechanizmus.

Šie mechanizmai priklauso nuo tinkamo kraujo pritekėjimo (mityba, šalinimas ir kvėpavimas) ir inervacijos (neuroendokrinologinė funkcija). Ribotas jungiamojo audinio slystančių paviršių judėjimas, taip pat padidėjęs audinių įtempimas (osteopatinės disfunkcijos) gali sukelti spaudimą nervams ir kraujagyslėms. Dėl to audiniai nebegali būti optimaliai aprūpinami (nesveikata: kraujotakos ir inervacijos sutrikimas). Dėl to gali atsirasti ligos.

Kiekvienas žmogus susikuria savo mechanizmus, kurie užtikrina, kad, pavyzdžiui, veikiančios jo organizmą jėgos būtų optimaliai apdorojamos. Taip galima išvengti traumos poveikio visai sistemai. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, dėl nuovargio, stresnių veiksnių (pvz., botago kirčio trauma) kūno gebėjimas prisitaikyti gali būti sutrikdytas. Dėl prarasto prisitaikymo atsiradęs hipermobilumas laikomas pirminiu pažeidimu. Vėliau turi įsijungti tam tikri prisitaikymo mechanizmai (pvz., raumenų įtempimas ir fascijų įtempimo padidėjimas), kad sistema būtų apsaugota tiek vietinio hipermobilumo sustiprinimui, tiek nuo suirimo ar sugriuvimo (pusiausvyros praradimo) (apsauginės ir kompensacinės disfunkcijos). Todėl apribojimai, įtampos yra pirminio hipermobilumo pasekmė. Paprastai jie būna globalesni ir pasireiškia įvairiais lygmenimis: arba multisegmentiniai stubure, arba pasiskirstę segmente (miotoma, sklerotoma, dermatoma, visceroma).

Taigi, išskiriamas pirminis hipermobilumas (osteopatinis pažeidimas) ir apsauginis bei kompensacinis apribojimas (osteopatinė disfunkcija). Pirminis hipermobilumas nebeleidžia normaliai judėti pagal asmeninius judesių modelius, todėl atsiranda apsauginis ir kompensacinis apribojimas.

Pavyzdys: Po botago kirčio traumos (stresoriaus) 4-ojo kaklo slankstelio judrumas yra padidėjęs (pirminis pažeidimas). Asmeninis judesių modelis „galvos judesiai“ nebegali judėti įprasta amplitude. Dėl to atsiranda apribojimų su vietiniu apsauginiu arba nutolusia  kompensacine įtampa ir judesių apribojimais (disfunkcijų grandinės su disfunkcijų modeliais), pvz. raumenų ir fascijų įtempimas ir sutrumpėjimas kaklo, kaklo-krūtinės ląstos srityje. Dėl to šiuose regionuose sumažėja inervacija ir kraujotaka.

Dažniausiai naudojami švelnūs metodai. Naudojamos paties kūno jėgos, tokios kaip: padėtis, kvėpavimas, įtempimas ir atpalaidavimas. Be to, terapeutas gali taikyti pasyvias jėgas ties judesio diapazono riba judesio apribojimo kryptimi (tiesioginė, mobilizuojanti technika) arba priešinga kryptimi (netiesioginė technika, kai aktyvuojami paties kūno reguliavimo mechanizmai).

Gydymo technikas galima suskirstyti į tris lygius (raumenų ir kaulų, visceralinį, kaukolės). Tačiau paprastai taikomos ne tik vieno lygio technikos. Osteopatinis gydymas – tai ne atskirų simptomų gydymas, o kompleksinis viso organizmo gydymas.