19 Geg Osteopatinių metodų taikymas terapijoje

Autoriai: Gert Groot Landeweer, Rene Assink. Vertė Vilius Montvidas

Osteopatija – tai manualinis metodas, skirtas diagnozuoti ir gydyti ribotą jungiamojo audinio slydimo paviršių judėjimą ir audinių įtampą visame kūne, susijusią su ligų atsiradimu.

Šiuolaikinė osteopatija

Tikslas: Diagnostikos ir gydymo priemonės naudojamos siekiant nustatyti ir gydyti viso kūno (įskaitant nervus ir kraujagysles) jungiamojo audinio slystančiųjų paviršių judrumo pokyčius, taip pat audinių įtempimo pokyčius, pasireiškiančius hiper ir hipomobilumu bei hiper ir hipotenzija. Terapinis tikslas – atkurti homeostazę (savireguliacijos mechanizmus). Dėl pagerėjusio judrumo optimizuojama inervacija ir kraujotaka. Tai skatina natūralias organizmo regeneracijos ir atstatymo galimybes.

Indikacijos: Nėra tipinių osteopatinio gydymo indikacijų ligų ar simptomų prasme. Indikacijos grindžiamos paciento simptomų, osteopatinės diagnozės rezultato ir sudaryto gydymo plano santykiu. Osteopatijoje negydomos jokios ligos, o gydomas ligonis (žmogus), atsižvelgiant į kontraindikacijas.

Kontraindikacijos: Tik bendrosios kontraindikacijos, tokios kaip karščiavimas, augliai, lūžiai.

Pagrindai

Metodas grindžiamas trimis principais:

• Žmogus yra tobulai harmoningai prisitaikiusi būtybė.
• Forma ir funkcija priklauso viena nuo kitos ir yra susijusios judesiais.
• Sistema (organizmas) turi savireguliacijos mechanizmus.

Šie mechanizmai priklauso nuo tinkamo kraujo pritekėjimo (mityba, šalinimas ir kvėpavimas) ir inervacijos (neuroendokrinologinė funkcija). Ribotas jungiamojo audinio slystančių paviršių judėjimas, taip pat padidėjęs audinių įtempimas (osteopatinės disfunkcijos) gali sukelti spaudimą nervams ir kraujagyslėms. Dėl to audiniai nebegali būti optimaliai aprūpinami (nesveikata: kraujotakos ir inervacijos sutrikimas). Dėl to gali atsirasti ligos.

Kiekvienas žmogus susikuria savo mechanizmus, kurie užtikrina, kad, pavyzdžiui, veikiančios jo organizmą jėgos būtų optimaliai apdorojamos. Taip galima išvengti traumos poveikio visai sistemai. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, dėl nuovargio, stresnių veiksnių (pvz., botago kirčio trauma) kūno gebėjimas prisitaikyti gali būti sutrikdytas. Dėl prarasto prisitaikymo atsiradęs hipermobilumas laikomas pirminiu pažeidimu. Vėliau turi įsijungti tam tikri prisitaikymo mechanizmai (pvz., raumenų įtempimas ir fascijų įtempimo padidėjimas), kad sistema būtų apsaugota tiek vietinio hipermobilumo sustiprinimui, tiek nuo suirimo ar sugriuvimo (pusiausvyros praradimo) (apsauginės ir kompensacinės disfunkcijos). Todėl apribojimai, įtampos yra pirminio hipermobilumo pasekmė. Paprastai jie būna globalesni ir pasireiškia įvairiais lygmenimis: arba multisegmentiniai stubure, arba pasiskirstę segmente (miotoma, sklerotoma, dermatoma, visceroma).

Taigi, išskiriamas pirminis hipermobilumas (osteopatinis pažeidimas) ir apsauginis bei kompensacinis apribojimas (osteopatinė disfunkcija). Pirminis hipermobilumas nebeleidžia normaliai judėti pagal asmeninius judesių modelius, todėl atsiranda apsauginis ir kompensacinis apribojimas.

Pavyzdys: Po botago kirčio traumos (stresoriaus) 4-ojo kaklo slankstelio judrumas yra padidėjęs (pirminis pažeidimas). Asmeninis judesių modelis „galvos judesiai“ nebegali judėti įprasta amplitude. Dėl to atsiranda apribojimų su vietiniu apsauginiu arba nutolusia  kompensacine įtampa ir judesių apribojimais (disfunkcijų grandinės su disfunkcijų modeliais), pvz. raumenų ir fascijų įtempimas ir sutrumpėjimas kaklo, kaklo-krūtinės ląstos srityje. Dėl to šiuose regionuose sumažėja inervacija ir kraujotaka.

Metodas

Diagnostika: Palpacijos ir mobilumo testais osteopatas patikrina, kur paciento kūne yra jungiamojo audinio slystančių paviršių mobilumo ir (arba) audinių įtempimo pokyčių vietos. Gautus rezultatus reikia susieti į loginį kontekstą, kad būtų galima suprasti, kuris pažeidimas yra priežastinis (pirminis), o kuri disfunkcija yra apsauginė ar kompensacinė. Čia gali padėti osteopatinės žinios apie biomechaniką, artrokinematiką ir disfunkcijos mechanizmus, t. y. įtampos apdorojimo mechanizmus mechaninėse grandinėse (pvz., mechaninė adaptacija prie kojos sutrumpėjimo), segmente ir nervų sistemoje, kraujotakos regionuose ir hormonų kontrolėje.

Nors šiuos testus galima suskirstyti į tris dalis (1 lentelė, 2 lentelė, 3 lentelė), jie beveik visada atliekami kartu, kombinuojami.

1 lentelė Griaučių-raumenų lygis, diagnostika.

2 lentelė Visceralinis lygis, diagnostika.

3 lentelė Kranialinis lygis, diagnostika.

Gydymas: Jei įmanoma, osteopatas spręs pirminę problemą, pvz., 4-ojo kaklo slankstelio hipermobilumą po galvos traumos (pvz., taikant Sutherlando techniką arba „Counterstrain“). Norint tai padaryti, pirmiausia gali prireikti gydyti kompensacinius modelius – pvz. kaklo, kaklo-krūtinės raumenų bei fascijų įtempimą ir sutrumpėjimą. Šie kompensaciniai mechanizmai gali taip veiksmingai „apsaugoti“ pirminę pažeistą vietą, kad paties slankstelio gydymas neįmanomas.

Išgydžius pirminę problemą, atsiradę apsauginiai ir kompensaciniai apribojimai išsisprendžia savaime. Jei taip nėra, gydymas tęsiamas tol, kol pasiekiama kuo didesnė judesių laisvė ir audinių tonusas.

Terapija: Osteopatinė terapija atliekama tik rankomis ir yra skirta tik normaliam audinių judrumui ir įtampai atkurti.

4 lentelė Griaučių-raumenų lygis, gydymas.

5 lentelė Visceralinis lygis, gydymas.

6 lentelė Kranialinis lygis, gydymas.

Dažniausiai naudojami švelnūs metodai. Naudojamos paties kūno jėgos, tokios kaip: padėtis, kvėpavimas, įtempimas ir atpalaidavimas. Be to, terapeutas gali taikyti pasyvias jėgas ties judesio diapazono riba judesio apribojimo kryptimi (tiesioginė, mobilizuojanti technika) arba priešinga kryptimi (netiesioginė technika, kai aktyvuojami paties kūno reguliavimo mechanizmai).

Gydymo technikas galima suskirstyti į tris lygius (raumenų ir kaulų, visceralinį, kaukolės). Tačiau paprastai taikomos ne tik vieno lygio technikos. Osteopatinis gydymas – tai ne atskirų simptomų gydymas, o kompleksinis viso organizmo gydymas.

Metodo ribas nustato anamnestiniai ir diagnostiniai kriterijai. Jei osteopatinis gydymas nesukelia osteopatui pastebimų pokyčių arba jei pasikartojimai kartojasi, gydymas turi būti nutrauktas arba derinamas su kitomis gydymo priemonėmis. Savaime suprantama, kad gydymas taip pat bus nutrauktas, jei simptomai stiprėja arba jei simptomai nepakankamai palengvėja.